BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Yra šioje šalyje miestas o tame mieste kalnas, o ant to kalno pilis, paprastiem mirtingiesiems nepasiekiama. Ir toje pilyje apie būtį mąsto 141 burtininkas. Ir jų mintys pasiekia paprastų miestiečių ausis, ir klauso miestiečiai savo valdovų, ir lenkiasi jiems, nes jie (valdovai) neklysta. Ir rašalas virsta gamtos dėsniais, ir te nedrįsta paprastas mužikas suabejoti savo valdovais. Ir atiduoda mužikai savo paskutinius skatikus , ir lenkiasi iki žemės bijodami akis pakelti.

Ir išdriso vienas burtininkas tos šalies karalienę Plieninę Magnoliją, pavadinti boba. O kaip ją vadinti juk ji ne mužikas. Perfrazavus vieną gerai žinomą veikėją Ostapą: jei kas mano kad ji mužikas tegu meta į mane akmenį. Ir dar tas veikėjas, įsivaizduojat, išdrįso pareikšti, kad jį nieko neveikia , o tik stumdo servizą iš vieno stalo kampo į kitą. Dristu pareikšti, o ką jai daugiau veikti? Karaliaus neturi, tai ir užsiima servizo stumdymu.

Nespėjau paskelbti savo kronikos o jis atsiprašė. Sako, ne boba ji. Atsiprašau, kad klydau. Tai palauk, kas gi tada? Čia galima visai susipainioti. Gi ne mužikas? Na, bet mes po sijonais nelysime.

Beje niekas taip ir negirdėjo ką ji gero padarė, apart servizų stumdymo. Mužikai laukia jos metinio pranešimo, apie jos darbus. Bet matyt dar ilgai lauks, labai jau užsiėmus. Ko norėt, kokia šalis – tokia ir karalienė.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Na ir šalis na ir papročiai. Neseniai toje šalyje sukūrė naują matematinę 72 skatikų formulę 0-72=gera gyventi. Kam gera? Gal tiems mokslininkams, kurie priėmė šią formulę kaip aksiomą? Kas tie mokyti vyrai, kurie iš nulio atėmę sveiką skaičių gauna gerą gyvenimą? Manau jie tiesiog burtininkai, iliuzionistai, blyn.

Čia kaip pasakoj. Yra toje šalyje miestas o tame mieste kalnas, o ant to kalno pilis, paprastiem mirtingiesiems nepasiekiama. Ir toje pilyje apie būtį mąsto 141 burtininkas. Ir jų mintys pasiekia paprastų miestiečių ausis, ir klauso miestiečiai savo valdovų, ir lenkiasi jiems, nes jie (valdovai) neklysta. Ir rašalas virsta gamtos dėsniais, ir te nedrįsta paprastas mužikas suabejoti savo valdovais. Ir atiduoda mužikai savo paskutinius skatikus , ir lenkiasi iki žemės bijodami akis pakelti.

O kur graži pabaiga? Ten tipo, nuvertė engiama liaudis savo nekenčiamus valdovus ir nuo to laiko toje šalyje tekėjo midaus upės meduoliu krantais (kam labiau patinka: alaus upės keptos duonos krantais). Deja nėra šioje pasakoje tokios pabaigos. Dar turi ką atiduoti tos šalies mužikai savo valdovams. Na gal tada kai liks vienmarškiniai…

Taigi, gražios pabaigos kol kas nėra, tačiau kokių stebuklų galima rasti šioje šalyje pasistengsiu aprašyti. 72 skatikų formulė ne pats įdomiausias iš jų.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ne viskas saulė, kas pakyla.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kiekvieną sekundę, net tada kai miegi, pasaulyje kažkas kažką daro.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Žinant, kad kiekvienos valstybės svarbiausia nacionalinė vertybė vis tik yra žmonės, kiek ironiška tai, jog šiandien jau sunku pasakyti, kiek lietuvių yra likę gyventi Lietuvoje. Oficiali statistika skelbia, kad mūsų yra 3,3 mln., Marijonas dainavo, kad 3 mln., o pikti liežuviai plaka, kad nebėra net ir tiek. Žinoma, pasaulis juda jau nuo akmens amžiaus – žmonės visada ieškojo, ieško ir ieškos šiltesnės vietos po saule ir tai normalu. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje per metus gyvenamąją vietą keičia apie 200 mln. žmonių, t. y. 3 proc. visos žmonijos. Tačiau tai, kad Lietuvoje šis rodiklis viršijamas net 5-6 kartus – nėra normalu. Skaičiai kalba, jog praėjusiais metais pagal išvykusių gyventojų skaičių netekome tokių miestų, kaip Druskininkai ir Lazdijai sudėjus kartu, o išliekant tokioms pačioms tendencijoms šių metų pabaigoje neteksime Telšių arba, esant blogesniam scenarijui, Utenos. Remiantis EUROSTAT analize, jei niekas nepasikeis, 2060 m. mūsų šalyje gyvens tik 2,5 mln. žmonių. Tačiau kas skatina tokio milžiniško masto tautiečių išvykimą, kokios tikrosios šio nesibaigiančios emigravimo priežastys?

Jauno žmogaus negalima kaltinti

Emigracijos fenomenas mūsų šalyje atsirado dėl daugybės priežasčių, tačiau jas visas galima priskirti vienai iš dviejų kategorijų – objektyvių vidinių ir subjektyvių išorinių. Prie pastarųjų, aišku, reikia priskirti įstojimą į Europos Sąjungą bei kai kuriuos kitus mūsų mažą šalį stipriai įtakojančius globalinius procesus. Pavyzdžiui, retas turbūt galėtų paneigti, jog XXI amžius – tai tautų kraustymosi epocha. Tai, kas vyko 5-7 amžiuje žlugus Romos imperijai, vyksta ir dabar. Visgi dabartinis globalizacijos procesų „varomas“ „tautų kraustymasis“ įgauna kur kas didesnį pagreitį. Jo potencialas augantis, o variklis veikia visu pajėgumu. Kodėl? Technologijos. Anksčiau Kiniją ar Ameriką nuo Lietuvos skyrė tūkstančiai kilometrų, o dabar tik keliolika valandų skrydžio lėktuvu. Taigi emigracija tapo paprasta, lengvai pasiekiama, o žinant, kad kažkas (ne taip netoli) gyvena daug geriau nei tu – ir geidžiama. Po įstojimo į ES tam atsivėrė visos galimybės. Tačiau iš kur tas troškimas emigruoti? Manau atsakymas paprastas – propaganda. Tik toks žodis ateina į galvą prisimenant, kokiu būdu mums buvo pristatomi ES privalumai stojimo į sąjungą agitacijos metu, po įstojimo ir, beje, didžiąja dalimi tebėra pristatomi po šiai dienai. „Galimybė išvažiuoti“, „galimybė studijuoti svetur“, „galimybė užsidirbti svetur“, „galimybė siekti karjeros svetur“, „galimybė gerai gyventi svetur“ ir dar daugybė galimybių, tačiau visos jos kažkodėl „svetur“. Šios „tiesos“ buvo kalamos į mūsų galvas tiek ilgai, kad nenuostabu, jog netrukus kone visi pradėjome šią „galimybę“ svarstyti. Ir kaip nepradėsi, ypač kai kiti ES ir mūsų „politikierių“ mums į veidą pūsti rožiniai dūmai ėmė sklaidytis niūrios realybės akivaizdoje – žadėti užsienio investitoriai mus pamiršo, lauktos reformos neatėjo, daugybė vadinamųjų „europinių“ pinigų išvaistyta, galų gale atėjo ir krizė. Dūmai išsisklaidė, sapnas baigėsi, o daugeliui žmonių tapo matoma tik viena „galimybė“, galimybė – emigruoti. Tačiau jų kaltinti negalima, juk emigracijai pakako (ir, deja, vis dar pakanka) ir objektyvių priežasčių. Visgi labiausiai nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu išvykstančiųjų srautai keičiasi kokybiškai – vis dažniau išvysta jauni žmonės arba šeimos, o tai reiškia, kad prarandamas labiausiai gyvybingas visuomenės sluoksnis. Prie jaunų žmonių emigracijos neabejotinai prisideda skubotai priimta mokslo ir studijų reforma – išaugusios studijų kainos, ta pati nepakitusi mokslų kokybė. Didelės įtakos tam turi ir drastiškai sumažėjusios įsidarbinimo perspektyvos. Todėl negalima kaltinti jauno studento, kuris net ir mokydamasis aukščiausias balais gauna 130 litų stipendiją, gyvena šaltame bendrabutyje ir vos besuduria galą su galu, dėl to, kad nemato perspektyvų gimtojoje šalyje ir svajoja išvykti į užsienį. Faktas lieka faktu – žmonės vyksta ten, kur geriau, tačiau tai nereiškia, kad „geriau“ negali būti čia, Lietuvoje. Jie neišvyktų, jei matytų perspektyvą mūsų šalyje.

Atsakomybė tenka Vyriausybei

Tokiame kontekste faktas, jog iki šiol neturime valstybės strategijos arba bent konkrečių politinių priemonių, nukreiptų į emigracijos stabdymą, paprasčiausiai kelia pasibaisėjimą. Reikia tarptautinių pavyzdžių? Paimkime kad ir mūsų kaimynus estus, kurių nacionalinėje saugumo strategijoje pirmu punktu įvardinamas estiškumo išsaugojimas – pas mus, deja, toks supratimas paprasčiausiai neegzistuoja. 2009 m. Vyriausybės ataskaitoje emigracijos temai skirti vos keli sakiniai. Baisiausia, jog valdančiųjų dėmesio nesusilaukia net pavieniai aktyvistų projektai; pavyzdžiui, žinomas Lietuvos dainininkas Romas Dambrauskas neseniai paatviravo, jog jam kartu su šviesaus atminimo „Vairo“ atlikėju Edmundu Čivinsku bei aktore Nijole Narmontaite organizuojant į užsienyje gyvenančius lietuvaičius nukreiptą projektą „Cafe emigrant“, vienintelė pagalba iš Lietuvos Vyriausybės buvo „oriniai“ pažadai. Esant tokiai situacijai kokia čia dar gali būti kalba apie valstybinę strategiją?!

Galbūt keistas palyginimas, tačiau dabartinė situacija daug kuo primena skaudžius praeities įvykius, kuomet mūsų žmonės buvo vežami iš Lietuvos į tremtį tolimuose kraštuose. Aišku dabar niekas vagonais priverstinai neveža, tačiau dar labiau akivaizdu ir tai, jog skirtingai nei tada – niekas ir nesipriešina. Faktas lieka faktu – jei ir toliau bus vykdoma tokia „politika“ daugiau trėmimų neprireiks – tauta išvyks pati, tačiau skirtingai nei ištremtieji okupacijos metais, niekada nebesugrįš. Aišku, visada bus patriotų – žmonių, kurie niekada iš Lietuvos nevyks net jei išsiveržtų ugnikalnis, tačiau ar bus jiems kur dirbti, mokytis, klestėti? Taigi ką daryti? Atsakymas nesudėtingas – vienodai svarbu tiek atsigręžti į jau išvykusius, neprarasti su jais ryšio, bendrauti, puoselėti lietuviškumą bei norą vieną dieną sugrįžti, tiek rūpintis dar neemigravusiais sukuriant jiems geresnes sąlygas pasilikti savo tėvynėje ir kurti čia savo ateitį. Tam pasiekti visų pirma reikalinga visiems aiški ir suprantama darbo vietų kūrimo programa, todėl milžinišką reikšmę turi vidutinio ir smulkiojo verslo skatinimas. Tik taip galima žmonėms sudaryti normalias gyvenimo sąlygas jų šalyje. Deja, nors atsakymas, kaip minėjau, nesudėtingas, jis reikalauja veiksmo, o ne užsitęsusios dabartinės pažadų, meilių žodžių ir verslo smaugimo politikos mišinio.

Kas atsitiks su Lietuva?

Tuščia vieta, kaip žinia, tuščia ilgai nelieka – kam nors susipakavus lagaminus ir išvykus, į jo vietą netrunka atvykti kažkas kitas. Jau dabar krenta į akis paradoksas, jog ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek yra lietuviškų patiekalų restoranų bei kavinių Vilniuje, kai tuo tarpu kinų jau peržengė gerą pusšimtį. Galima į tai žiūrėti su šypsena arba vadinti kultūrine invazija, bet klausimas yra vienas – kas atsitiks su Lietuva ir toliau vyraujant tokioms tendencijoms? Vakarų ir kitų valstybių pavyzdžiai (pvz.: Jugoslavija, Rusija, Prancūzija, PAR) parodė jau ne kartą, kad multikultūriškumo ir vadinamosios tautų draugystės idėjos nors ir skamba labai gražiai bei idiliškai, realiame gyvenime pasiteisina retai, o kartais net ir priveda prie labai skaudžių pasekmių – nuo nesutarimų dėl religinių simbolių iki radikalaus islamo pakilimo, terorizmo bei valstybių griūties. Šiuo metu keičiasi visų valstybių etninė sudėtis – dabar net sunku pasakyti, kaip ilgainiui pakis Vakarų valstybės ir pati ES, Dievas žino, gal po dviejų dešimtmečių jos jau gali ir nebebūti – šie procesai nuo mūsų nepriklauso. Visgi, kokia bus Lietuva didžiąja dalimi priklausys tik nuo mūsų, todėl į mus žvelgiant ateities kartoms negalime sau leisti nusimesti šios atsakomybės.

GEDIMINAS JAKAVONIS

Originalus straipsnis “Opozicija”

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »


Toliau, kaip tokius pasidaryti. Efektas paremtas Hollow Face Optical Illusion, igaubtas paviršius atrodo išgaubtas.

O čia ir patys drakonai.


Pats tokį pasidariau. Efektas nerealus, tiesa manasis tik pilkas. Beje drakoniukus geriausiai daryti iš šiek kietesnio popieriaus ir, nors juos galima sulankstyti be klijų geriau gaunasi kai suklijuoji.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Visada jaučiu pagarbą žmonėms, kurie nesėdi sudėję rankų, o stengiasi kažką padaryti. Taip pat patinka visokie pertvarkyti automobilai, o ypač tie kurių pertvarkymui įdėta daugiau darbo nei bamperių ir moldingo užklijavimas. Naršydams internete užtikau automobilį, kurio autoriui norėtusi paspausti ranką. Matosi, kad į automobilio Moskvich 2140 pertvarkymą buvo įdėta gana daug darbo. Pati mašina kol kas dar nėra baigta.

Kai kurie jos duomenys:

Variklis УЗАМ 1.8

Išmetimas MarmitteZara

Sėdynės Toyota Altezza

Diskai JDM Work Euroline R19

Veidrodžiai 1969m. Mustang’o

Čia keletas pertvarkymo proceso nuotraukų.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ieškodamas baldų savo mažajai radau tokią firmą “timoore”. Lietuvoje juos lygtai atstovauja “Renlena”. Ypač patiko “auganti” lova.

Čia keletas jų gaminamų baldų nuotraukėlių.

"Auganti" lova

"Auganti" lova.

Gal šiek tiek per marga.

Gal šiek tiek per marga.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 3 »

Dirbamos žemės išnaudojimas pasiekė savo ribą, jos plotams praplėsti jau yra kertami miškai . Klimato pasikeitimai taip pat nesuteikia jokios vilties maisto programos saugumui. Išsivysčiusios ir besivystančios šalys siekdamos pastovaus ekonominio augimo, neapdairiai naudoja gamtos turtus. Naftos atsargos mažėja ir dirbama žemė panaudojama biokuro gamybai reikalingiems augalams . Maisto produktų kainų kilimas iššaukė socialinį nestabilumą ir badą. Šiuo metu visame pasaulyje badauja daugiau nei milijardas žmonių.

Esant tokioms niūrioms ateities perspektyvoms stambiojo kapitalo šalys siekia pasirūpinti savo saugumu. Metodas vadinamas agrokolonializmu pasireiškia žemės ūkio paskirties žemių supirkimu neturtinguose šalyse.

Daugelis turtingesniu šalių stengiasi įsigyti žemių Afrikoje. Ganoje, Etiopijoje, Mali ir Kenijoje milijonai hektarų žemių išnuomota augalų iš kurių išgaunamas biokuras, gamybai.

Pietų Amerikoje Argentinoje, Urugvajuje ir Paragvajuje buvo parduoti tūkstančiai hektarų žemių.

Tarptautinio maisto politikos tyrimo instituto duomenimis neturtingos šalys pardavė arba ilgam laikui išnuomavo nuo 15 iki 20 milijonų hektarų dirbamų žemių. Kokios sumos sukasi šiame biznyje neaišku. Tėra žinoma, kad per paskutinius penkerius metus penkios Afrikos šalys už 2,5 milijono hektarų žemės pardavimą ir nuomą gavo 920 milijardų dolerių.

Dažniausiai šitų sandėrių uždirba tik vietinė korumpuota valdžia, o šalyse ir toliau klesti badas. Žemė intensyviai alinama, nes naujiems jos savininkams nerūpi tolimesnis jos likimas. Dažniausiai naudojami intensyvūs žemdirbystės metodai, po kurių žemė lieka nualinta ir nederlinga, užteršta chemikalais. Išauginta produkcija atitenka turtingoms šalims.

Visa ši ekspansija pridengiama neturtingų šalių vystymosi figos lapeliu. Teigiama, kad jos gali naudotis naujausiomis žemės ūkio technologijomis, gauna investicijų, patenka į naujas rinkas. Tačiau kas realiai visu tuo naudojasi nutylima.

Besaikis kapitalizmas užvaldė visą pasaulį be atodairos naikindamas gamtą ir jos resursus. Gyvenama šia diena taip apvagiant ateities kartas.

Vietiniai gyventojai nenori taikstytis su šia nauja ekspansijos banga. Azijos Šalių Valstiečių Sąjunga ir Tarptautinė Visos Azijos Valstiečių Lyga dešimtyje kontinento šalių pravedė kampanija kurios lozungas buvo: „Padaryti galą žemių supirkinėjimui! Visi į kova už tikrą agrarinę reformą ir maistinį suverenitetą liaudžiai!“

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kartais pas mus namie atsiranda butelių, kurių nepriima supirktuvės, o ir siaip kai kurie gana gražūs. Jų nebūtina išmesti, o kaip sakoma: duokim antrą gyvenimą.

O čia, kaip perpjauti butelį.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 4 »