BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Posts Tagged “jaunimas”

Žinant, kad kiekvienos valstybės svarbiausia nacionalinė vertybė vis tik yra žmonės, kiek ironiška tai, jog šiandien jau sunku pasakyti, kiek lietuvių yra likę gyventi Lietuvoje. Oficiali statistika skelbia, kad mūsų yra 3,3 mln., Marijonas dainavo, kad 3 mln., o pikti liežuviai plaka, kad nebėra net ir tiek. Žinoma, pasaulis juda jau nuo akmens amžiaus – žmonės visada ieškojo, ieško ir ieškos šiltesnės vietos po saule ir tai normalu. Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje per metus gyvenamąją vietą keičia apie 200 mln. žmonių, t. y. 3 proc. visos žmonijos. Tačiau tai, kad Lietuvoje šis rodiklis viršijamas net 5-6 kartus – nėra normalu. Skaičiai kalba, jog praėjusiais metais pagal išvykusių gyventojų skaičių netekome tokių miestų, kaip Druskininkai ir Lazdijai sudėjus kartu, o išliekant tokioms pačioms tendencijoms šių metų pabaigoje neteksime Telšių arba, esant blogesniam scenarijui, Utenos. Remiantis EUROSTAT analize, jei niekas nepasikeis, 2060 m. mūsų šalyje gyvens tik 2,5 mln. žmonių. Tačiau kas skatina tokio milžiniško masto tautiečių išvykimą, kokios tikrosios šio nesibaigiančios emigravimo priežastys?

Jauno žmogaus negalima kaltinti

Emigracijos fenomenas mūsų šalyje atsirado dėl daugybės priežasčių, tačiau jas visas galima priskirti vienai iš dviejų kategorijų – objektyvių vidinių ir subjektyvių išorinių. Prie pastarųjų, aišku, reikia priskirti įstojimą į Europos Sąjungą bei kai kuriuos kitus mūsų mažą šalį stipriai įtakojančius globalinius procesus. Pavyzdžiui, retas turbūt galėtų paneigti, jog XXI amžius – tai tautų kraustymosi epocha. Tai, kas vyko 5-7 amžiuje žlugus Romos imperijai, vyksta ir dabar. Visgi dabartinis globalizacijos procesų „varomas“ „tautų kraustymasis“ įgauna kur kas didesnį pagreitį. Jo potencialas augantis, o variklis veikia visu pajėgumu. Kodėl? Technologijos. Anksčiau Kiniją ar Ameriką nuo Lietuvos skyrė tūkstančiai kilometrų, o dabar tik keliolika valandų skrydžio lėktuvu. Taigi emigracija tapo paprasta, lengvai pasiekiama, o žinant, kad kažkas (ne taip netoli) gyvena daug geriau nei tu – ir geidžiama. Po įstojimo į ES tam atsivėrė visos galimybės. Tačiau iš kur tas troškimas emigruoti? Manau atsakymas paprastas – propaganda. Tik toks žodis ateina į galvą prisimenant, kokiu būdu mums buvo pristatomi ES privalumai stojimo į sąjungą agitacijos metu, po įstojimo ir, beje, didžiąja dalimi tebėra pristatomi po šiai dienai. „Galimybė išvažiuoti“, „galimybė studijuoti svetur“, „galimybė užsidirbti svetur“, „galimybė siekti karjeros svetur“, „galimybė gerai gyventi svetur“ ir dar daugybė galimybių, tačiau visos jos kažkodėl „svetur“. Šios „tiesos“ buvo kalamos į mūsų galvas tiek ilgai, kad nenuostabu, jog netrukus kone visi pradėjome šią „galimybę“ svarstyti. Ir kaip nepradėsi, ypač kai kiti ES ir mūsų „politikierių“ mums į veidą pūsti rožiniai dūmai ėmė sklaidytis niūrios realybės akivaizdoje – žadėti užsienio investitoriai mus pamiršo, lauktos reformos neatėjo, daugybė vadinamųjų „europinių“ pinigų išvaistyta, galų gale atėjo ir krizė. Dūmai išsisklaidė, sapnas baigėsi, o daugeliui žmonių tapo matoma tik viena „galimybė“, galimybė – emigruoti. Tačiau jų kaltinti negalima, juk emigracijai pakako (ir, deja, vis dar pakanka) ir objektyvių priežasčių. Visgi labiausiai nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu išvykstančiųjų srautai keičiasi kokybiškai – vis dažniau išvysta jauni žmonės arba šeimos, o tai reiškia, kad prarandamas labiausiai gyvybingas visuomenės sluoksnis. Prie jaunų žmonių emigracijos neabejotinai prisideda skubotai priimta mokslo ir studijų reforma – išaugusios studijų kainos, ta pati nepakitusi mokslų kokybė. Didelės įtakos tam turi ir drastiškai sumažėjusios įsidarbinimo perspektyvos. Todėl negalima kaltinti jauno studento, kuris net ir mokydamasis aukščiausias balais gauna 130 litų stipendiją, gyvena šaltame bendrabutyje ir vos besuduria galą su galu, dėl to, kad nemato perspektyvų gimtojoje šalyje ir svajoja išvykti į užsienį. Faktas lieka faktu – žmonės vyksta ten, kur geriau, tačiau tai nereiškia, kad „geriau“ negali būti čia, Lietuvoje. Jie neišvyktų, jei matytų perspektyvą mūsų šalyje.

Atsakomybė tenka Vyriausybei

Tokiame kontekste faktas, jog iki šiol neturime valstybės strategijos arba bent konkrečių politinių priemonių, nukreiptų į emigracijos stabdymą, paprasčiausiai kelia pasibaisėjimą. Reikia tarptautinių pavyzdžių? Paimkime kad ir mūsų kaimynus estus, kurių nacionalinėje saugumo strategijoje pirmu punktu įvardinamas estiškumo išsaugojimas – pas mus, deja, toks supratimas paprasčiausiai neegzistuoja. 2009 m. Vyriausybės ataskaitoje emigracijos temai skirti vos keli sakiniai. Baisiausia, jog valdančiųjų dėmesio nesusilaukia net pavieniai aktyvistų projektai; pavyzdžiui, žinomas Lietuvos dainininkas Romas Dambrauskas neseniai paatviravo, jog jam kartu su šviesaus atminimo „Vairo“ atlikėju Edmundu Čivinsku bei aktore Nijole Narmontaite organizuojant į užsienyje gyvenančius lietuvaičius nukreiptą projektą „Cafe emigrant“, vienintelė pagalba iš Lietuvos Vyriausybės buvo „oriniai“ pažadai. Esant tokiai situacijai kokia čia dar gali būti kalba apie valstybinę strategiją?!

Galbūt keistas palyginimas, tačiau dabartinė situacija daug kuo primena skaudžius praeities įvykius, kuomet mūsų žmonės buvo vežami iš Lietuvos į tremtį tolimuose kraštuose. Aišku dabar niekas vagonais priverstinai neveža, tačiau dar labiau akivaizdu ir tai, jog skirtingai nei tada – niekas ir nesipriešina. Faktas lieka faktu – jei ir toliau bus vykdoma tokia „politika“ daugiau trėmimų neprireiks – tauta išvyks pati, tačiau skirtingai nei ištremtieji okupacijos metais, niekada nebesugrįš. Aišku, visada bus patriotų – žmonių, kurie niekada iš Lietuvos nevyks net jei išsiveržtų ugnikalnis, tačiau ar bus jiems kur dirbti, mokytis, klestėti? Taigi ką daryti? Atsakymas nesudėtingas – vienodai svarbu tiek atsigręžti į jau išvykusius, neprarasti su jais ryšio, bendrauti, puoselėti lietuviškumą bei norą vieną dieną sugrįžti, tiek rūpintis dar neemigravusiais sukuriant jiems geresnes sąlygas pasilikti savo tėvynėje ir kurti čia savo ateitį. Tam pasiekti visų pirma reikalinga visiems aiški ir suprantama darbo vietų kūrimo programa, todėl milžinišką reikšmę turi vidutinio ir smulkiojo verslo skatinimas. Tik taip galima žmonėms sudaryti normalias gyvenimo sąlygas jų šalyje. Deja, nors atsakymas, kaip minėjau, nesudėtingas, jis reikalauja veiksmo, o ne užsitęsusios dabartinės pažadų, meilių žodžių ir verslo smaugimo politikos mišinio.

Kas atsitiks su Lietuva?

Tuščia vieta, kaip žinia, tuščia ilgai nelieka – kam nors susipakavus lagaminus ir išvykus, į jo vietą netrunka atvykti kažkas kitas. Jau dabar krenta į akis paradoksas, jog ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti, kiek yra lietuviškų patiekalų restoranų bei kavinių Vilniuje, kai tuo tarpu kinų jau peržengė gerą pusšimtį. Galima į tai žiūrėti su šypsena arba vadinti kultūrine invazija, bet klausimas yra vienas – kas atsitiks su Lietuva ir toliau vyraujant tokioms tendencijoms? Vakarų ir kitų valstybių pavyzdžiai (pvz.: Jugoslavija, Rusija, Prancūzija, PAR) parodė jau ne kartą, kad multikultūriškumo ir vadinamosios tautų draugystės idėjos nors ir skamba labai gražiai bei idiliškai, realiame gyvenime pasiteisina retai, o kartais net ir priveda prie labai skaudžių pasekmių – nuo nesutarimų dėl religinių simbolių iki radikalaus islamo pakilimo, terorizmo bei valstybių griūties. Šiuo metu keičiasi visų valstybių etninė sudėtis – dabar net sunku pasakyti, kaip ilgainiui pakis Vakarų valstybės ir pati ES, Dievas žino, gal po dviejų dešimtmečių jos jau gali ir nebebūti – šie procesai nuo mūsų nepriklauso. Visgi, kokia bus Lietuva didžiąja dalimi priklausys tik nuo mūsų, todėl į mus žvelgiant ateities kartoms negalime sau leisti nusimesti šios atsakomybės.

GEDIMINAS JAKAVONIS

Originalus straipsnis “Opozicija”

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »